Nuo švedų, Rygai atiteko Švedų vartai, pastatas, esantis Tornės gatvėje 11. 1698 metais jau pastatytame gyvenamąjame name buvo prakirsti uždaromi vartai, sujungę namų priestatus iš išorinės miesto sienos pusės ir kareivines su vidiniu miestu.

Sakoma, kad dėl to kaltas prekeivis, kuriam atsibodo nuolatos mokėti rinkliavą už prekių įvežimą per miesto vartus, ir jis prasikirto sau vartus, išgriovęs sieną savo nuosavame name. Nuo tada šis prekeivis galėjo pats rinkti mokestį už pasinaudojimą vartais. Naktimis vartus užsklęsdavo didėmis sklendėmis, o sargyba akylai stebėdavo, kad nė viena gyva dvasia neprasmuktų nepastebėta.

Į abi puses nuo Turizmo Informacijos stulpelio - Trokšnių (Triukšmingoji) gatvė. Atkreipkie dėmesį, kad grindinys šioje vietoje išgrįstas skirtingo dydžio akmenimis. Anksčiau Rygos gatvės buvo išklotos medinėmis sijomis ir žmonėms buvo pakankamai nepatogu jomis vaikščioti darganos metu. Tuomet magistratas priėmė sprendimą, kuris skelbė, kad kiekvienas, norintis įeiti į miestą, privalo, kaip leidimą, atsinešti 2 lauko akmenis. Vėliau šiais akmenimis buvo išgrįstos Rygos gatvės.

Sargybinis stovintis prie vartų klausdavo atvykusių: ,,Kas tokie? Iš kur einate? Pas ką atėjote? Ką ruošiatės veikti Rygoje? Toks griežtumas buvo būtinas, kad miestas nepavirstų pasauline valkatų ir skurdžių prieglauda.

Taip pat kaip ir kiti miesto vartai, Švedų vartai atsidarydavo pakylant saulei ir užsidarydavo jai leidžiantis.

Pasakojama, kad viena jauna rygietė įsimylėjo šaunų švedų kareivį, kuris budėjo prie Švedų vartų. Nežiūrint į tai, kad miestietėms griežtų – griežčiausiai buvo draudžiami pasimatymai su kareiviais, įsimylėjėliai ėmė susitikinėti slapta. Tai sužinoję miestiečiai, dėl nepaklusimo draudimui, taip supyko, kad , pagavę merginą nusikaltimo vietoje, užmūrijo ją sienoje. Sakoma, iki šiol pusiaunaktį prie švedų vartų galima išgirsti nelaimingosios šnabždesį: “Aš myliu jį!” Tiesa, tą šnabždesį girdi tik tas, kas pats gali pasiaukojančiai mylėti.

Tornės gatvėje 9, yra budelio namas. Jis, Rygos Magistrato nurodymu, buvo pastatytas 1692 metais. Magistrate Budelio pareigybė buvo panaikinta tik 19 amžiaus pabaigoje - 1863 metais. Be žiaurių kankinimų su rankų kapojimais ir mirties bausmės vykdymu, pakariant ar sudeginant gyvus, Budelis su savo tarnais rinkdavo miesto šiukšles. Gyventojai per mažą langelį perduodavo jam skundus, skūsdami savo skriaudėjus ir priešus. Jei miestui reikėjo budelio paslaugų, Magistrato valdininkas padėdavo ant jo namo palangės pirštinę, o budelis naktį prieš bausmę padėdavo raudoną rožę, pranešdamas apie būsimą kruviną reginį.

Jei šiandien aistringos meilės simbolis yra rožė, tai senovėje rygiečiams ji asocijuodavosi su mirties bausmės įvykdymu. Lieka tik svarstyti, ką Meilė turi bendro su Mirtimi...

Senosios Rygos gatvelės buvo labai siauros dėl to, kad laisvos vietos namų statybai miesto ribose likdavo vis mažiau ir mažiau, o ji kainavo vis brangiau ir brangiau. Taip pat, iki tol, kol buvo priimtas sprendimas apie gatvių grindimą akmenimis, Rygos gyventojai mesdavo šiukšles per langus - tiesiog į gatvę. Galima tik įsivaizduoti, koks buvo sunkus judėjimas tokiame mieste... Kad nors kiek pagerinti padėtį, gatvėse imta statyti tiltukus. Eidami jais, gyventojai turėdavo praleisti vienas kitą. Ypatingi nepatogumai, norint prasilenkti, kildavo kilmingoms ponioms dėl jų pūstų suknelių. Žinoma, kiekviena manė, kad jai turi duoti kelią, nes ji yra labiau gerbiama. Tuomet magistratas išleido įsaką, kuris skelbė, kad praleisti reikia vyresnią. Nesunku įsivaizduoti, kokios mandagios tapo visos damos, susitikusios siaurose Rygos gatvelėse.