Savo laiku liviai buvo pati didžiausia gentis Latvijos teritorijoje, įsikurusi Dauguvos pakrantėse dar prieš 12 amžių, kai čionai atėjo vokiečių kryžiuočiai. Viena versijų sako, kad žodis Ryga kilo iš latviško ,,riga“ tai yra rugiai, kadangi upę Rygą, ant kurios krantų ir buvo pastatytas miestas, taip pat vadino rugių keliu. Upe Ryga, iš laukų esančių rytuose, vietiniai gyventojai plukdydavo grūdus parduoti į Dauguvos uostą (tuo metu buvusį dabartiniame Rygos autobusų stoties rajone). Šiandien Livų aikštė – labiausiai populiari senamiesčio vieta. Čia vyksta gyvenimas ir dieną ir naktį. Livų aikštė susidarė nugriovus pastatus, kurie stipriai nukentėjo per bombardavimus Pirmojo Pasaulinio karo metu. Dar 16 amžiuje šią vietą kirto laivybinė Rygos upė, arba Ridzene, o išilgai jos ėjo tvirtovės siena. 1735 metais magistratas nusprendė, kad upę reikia užkasti, kadangi ji jau buvo virtusi į dvokiančią pelkę, į kurią miestiečiai pildavo savo buitines atliekas. Darbai užsitęsė ir tik 19 a. viduryje Ridzenės upę užtvenkė, iki pat jos įtekėjimo į Dauguvą, požeminiame kanale, o po miesto pylimų lyginimo 1861 metais, upę visai užpylė. Šiandien apie senosios upės vilnis primena tik sodininkų fantazijos išreikštos kompozicijose iš žolių ar gėlių. Gėlių klombos ir vilnies piešinys Livų aikštėje žymi tikslią tekėjusios upės vietą.

Atkreipkikte dėmesį į 20 numeriu pažymėtą namą esantį Kalkių gatvėje. Jame buvo vaistinė su senovišku liūto atvaidu prie įėjimo, o ant trečiojo aukšto sienos, tarp langų prikalta pasaga. Sakoma, kad ši pasaga atitrūko nuo Rusijos caro Petro pirmojo arklio kanopos, kai jis važiavo per Rygą. Caras taip supyko, kad stvėręs tą pasagą sviedė į trečio aukšto langus. Namo šeimininkas tučtuojau iššoko į lauką, kad atsiteistų su chuliganu už sudaužtą langą, bet išvydęs carą,  pakeitė savo ketinimus ir nusprendė įamžinti pasagą ant savo namo sienos: Laimei.

Iš kairės, kur Kalkių gatvė kertasi su Kalėjų (Kalvių) gatve, senovėje stovėjo Kalkių bokštas. Tuomet miesto sargybinių bokštų rūsiai atstojo kalėjimus.  Bet 16 amžiuje Kalkių bokšto užkampyje, buvo pastatytas specialus pastatas, kuris miesto knygose apie 1696 metus vadinamas ,,nauju kalėjimu“. Pastatas, buvęs vietoj dabartinio namo Kalkių 7/9 , savo funkciją atliko iki 18 šimtmečio.  1788 metais kalėjimo vietoje pastatė miesto policijos namą. Iki dabar šio pastato rūsyje yra išlikusi  viduramžių kalėjimo dalis.

Kalbant apie nusikaltėlius, negalima nepaminėti, kad viduramžiais, bausmės Rygoje buvo labai griežtos. Ypač antroje 16 a. pusėje. Monetų padirbinėtojus, priklausomai nuo padirbtų pinigų kiekio, galėjo nuteisti nuo sprendimo nukirsti  ranką iki mirties bausmės - ,,kepinimo ant keptuvės“  Tuos, kurie pavogė vieną grašį – korė, o kurie mažiau – nupjaudavo vieną ausį, išdegindavo ant kūno vagies ženklą ir gėdingai išvarydavo iš miesto. Mirties bausmė taip pat laukė prekybininkų,  kurie neteisingai pasverdavo, arba vyrų - už svetimoteriavimą. Nors šį nusikaltimą būdavo galima išpirkti, su sąlyga, kad kaltininkas sumokės nukentėjusiam vyrui 10 sidabrinių markių už padarytą žalą. Savotiška bausmė, ar ne tiesa? O štai apgautas vyras galėjo pareikalauti, kad neištikima žmona sėstų į kalėjimą. Visus nuosprendžius vykdė miesto budelis, tarnaujantis magistrate. Būti budeliu buvo garbinga, į tokią tarnybą priimdavo tik turinčius vokiečių kilmę.