12 amžiaus pabaigoje Baltijos jūros krante išlipo vokiečių prekeiviai, o paskui juos sekė misionieriai, propaguojantys krikščioniškąjį mokymą. Jų pėdomis sekė kryžiuočiai. Vokiečiai šias žemes pavadino livų žeme – Livonija. 1180 metais, pas gyvenančius prie Dauguvos livus, atvyko vienuolis Mainchardas skelbdamas katalikišką tikėjimą. Manchardas apsistojo Ikškile (30 km aukštyn Dauguvos upe) ir 1185 metais pastatė ten pirmąją akmeninę bažnyčią Latvijoje. Po mirties jo Livonijos žemių vyskupo vietą užėmė abatas Bertoldas. Kryžiuočią kariai vadovaujami Bertoldo užpuldavo livų žemes, nužudydavo vietinius gyventojus, nuniokodavo laukus ir degindavo kaimus. Nenuostabu, kad liviai įnirtingai pasipriešino.

1198 metais, mūšyje prie Rygos abatas Bertoldas, buvo persmeigtas kario Imanto kardo. Į Bertoldo vietą buvo atsiųstas trečias dvasininkas – vyskupas Albertas – protingas ir apsukrus žmogus. Su Romos popiežiaus palaiminimu Albertas surinko Vokietijoje ir Danijoje naujus kryžiuočių pulkus. Atvykdamas  1200 metais į livių žemes, Albertas sugalvojo klastingą planą – pasikvietė vietinius genčių vadus į puotą, ir prigirdęs, liepė juos surišti. Mainais į vadų išlaisvinimą,  Albertas pareikalavo atiduoti įkaitais jų sūnus, kuriuos neužilgo išsiuntė į Vokietiją. Ikškile buvo per daug toli nuo žiočių. Žemgaliai ir liviai, vokiečių užnugaryje, galėjo lengvai užkirsti kelią link Dauguvos. Alberto plano gudrybė glūdėjo tame, kad vadų sūnus galėtų iškeisti į žemės gabalėlį arčiau jūros, kur jis ir perkėlė savo rezidenciją.

Kitoje legendoje apie Rygos įkūrimą pasakojama, kad gudrusis Albertas paprašė livių vado gabalėlio žemės - karvės odos dydžio, kad ant jos pastatytų altorių. Kai tas sutiko, Albertas nuėjo pas odininką, o tas padalino karvės odą į daugybę gabaliukųių.  Išdėliojęs šias odas ant žemės, Albertas pažymėjo savo naujai piliai vietą, ant kurios ir užaugo Ryga. Būtent ant jos jūs dabar ir stovite.

O vadinasi tai – Jano kiemas, dėl Švento Jono bažnyčios, apie kurią papasakosim vėliau.

1201-uosius  metus, kai Albertas padėjo pirmąjį akmenį savo rezidencijai, priimta laikyti Rygos įkūrimo metais.

Jono kieme atkurtos viduramžių realijos. Atkreipkite dėmesį į tvirtovės sienos liekanas – 11 metrų aukščio ir 2,5 metrų storio. Kadaise ši siena juosė visą Rygą. Medinė, čerpėmis dengta galerija  tarnauja kaip apsauga į sieną įmūrytoms šaudymo angoms. Aikštėjė tarp Petro ir Jono bažnyčių buvo pradėtos pirmosios akmeninių statinių statybos Rygoje – pirmoji Rygos pilis ir Švento Jurijaus cerkvė. Per mažus metalinius Jono kiemo vartus galima buvo įeiti į Konvento  kiemą, kur kadaise buvo Kryžiuočių Ordino pilis. Kryžiuočiai buvo nekokie kareiviai, kadangi jie nekovojo už laisvę ir teisingumą, o tik vedini savanaudiškų interesų. Albertas greitai suprato, kad turint tokius karius neišsaugos ir  neapsaugos Livonijos, ir 1202 metais įkūrė Kristaus riterių ordiną. Jo atstovai turėjo dėvėti specialią uniformą—baltą apsiaustą, kurio kairėje pusėje buvo išsiuvinėtas raudonas kryžius ir raudonas kalavijas. Dėl šios priežasties ordino narius imta vadinti kalavijuočiais. Kalvijuočių ordinas iširo, kai lietuviai 1236 metais Saulės mūšyje (dabar tai lietuvos miestas Šiauliai), sunaikino beveik visus ordino karius.

Buvusią ordino pilį gavo Šventos Dvasios Konventas, kuris ją pavertė prieglauda. Taip atsirado pavadinimas – Konvento kiemas.

Turtinga įdomiomis istorijomis ir Švento Jono bažnyčia, kuri yra iš karto už Jano kiemo, einant link Švento Petro bažnyčios (pastatas su pačiu aukščiausiu špiliu  Rygoje).

Šoninėje Švento Jono sienoje galite pamatyti kryžiaus formos išpjovą su grotomis. Pasak legendos 15 amžiuje, kai buvo statomas bažnyčios pastatas, du vienuoliai iš artimiausio domininkonų vienuolyno, taip norėjo, kad juos priskirtų prie šventųjų, kad paprašė juos gyvus įmūryti į sieną. Vienuolių prašymas buvo įvykdytas, ir kol dar jie buvo gyvi, miestiečiai maitino juos per specialiai  šiam tikslui paliktą langelį sienoje. Vienuoliai neužilgo numirė, taip ir negavę šventųjų statuso. Abiejų vienuolių kaulai iki šiol ilsisi pastato nišoje, kaip priminimas apie tai, iki ko gali atvesti  garbės troškimas.