Švento Petro bažnyčios istorija glaudžiai persipynusi su Rygos miesto istorija. Ir fiziškai, ir simboliškai  Švento Petro bažnyčia yra Rygos centras. Dangiškuosius miesto raktus visuomet saugojo Šventasis Petras.  Švento Petro bažnyčia – pati didžiausia ir pati aukščiausia šventykla Latvijoje. Viduramžiais ji buvo svarbiausiu sakraliniu piliečių statiniu Rygoje. Maža to, savo laiku šventovė buvo pačiu aukščiausiu mediniu statiniu visoje Europoje - 136 metrai. Švento Petro bažnyčia pastatyta 1209-aisias metais. Šiuo metu atstatyta šventyklos bendruomenė, vienok pats pastatas iki šiol naudojamas kaip parodų salė.  123 metrų Bažnyčios bokštas yra pats aukščiausias Rygos senamiestyje. Ryga buvo vienu pirmųjų miestų, priėmusių krikščionišką Martino Liuterio mokymą – liuteronybę. Jis asmeniškai čia siųsdavo savo raštus ir rasdavo aistringų sekėjų. 1524 metais minia sunaikino viską, kas buvo susiję su katalikybe. Antroji naikinimo banga rygiečius apėmė 1584 –aisias metais, kai lenkų viešpatavimo laikais Rygą pasiekė įsakymas apie Gregorijaus kalendoriaus įvedimą. Tai tapo taip vadinamų Kalendorinių suiručių pradžia. Per Kalėdas visose bažnyčiose buvo išdaužyti langai, sulaužytos ikinos ir altoriai, nuplėštos vėliavos. Ką buvo įmanoma sudeginti – sudeginta, ko nebuvo įmanoma—nuskandinta Dauguvoje.

Šešis kartus į Švento Petro bažnyčią yra trenkęs žaibas. Pasakojama, kad 1721 metais, rizikuodamas gyvybe, ugnį gesino pats Petras 1-asis. Paskutinį kartą bokštas užsidegė ir nukrito 1941 metais, kai į Rygą atslinko Antrasis Pasaulinis karas. 1977 metais baigta paskutinė Švento Petro bažnyčios restauracija, ir bokštas išgyveno savo paskutinį prisikėlimą. Tuomet viduje atsirado parodų salės, ir 97 metrų aukštyje, bokšte, atidaryta apžvalgos aikštelė, kur kiekvienas norintis gali apžvelgti miesto panoramą.

123 metrų aukštyje esantis Gaidys, šiandien yra vertikalia  senamiesčio dominante. Senaisiais laikais gaidys ant bokšto strypo turėjo išskirtinai praktinę paskirtį, atstojo vėtrungę.  Rygai, kaip uostamiesčiui tai buvo labai svarbu, nes buriniams laivams teisinga vėjo kryptis turėjo didelę reikšmę. Žodžiu, dėl šios priežasties visas bažnyčias esančias  šalia Dauguvos  puošia gaidžiai. Pagal tradicijas, eilinį kartą atstačius sugriautą Švento Petro bažnyčios bokštą, vyriausias statybininkas pasibaigus darbams turėdavo atsisėsti ant gaidžio nugaros ir, ištuštinęs taurę vyno, mesti ją žemėn. Egzistavo prietaras, į kiek šukių suskils taurė, tiek metų stovės  bokštas. Taip 1746 metais meistras Johanas Vilbernas, metęs ištuštintą vyno taurę, pataikė į šalia pravažiuojantį vežimą su šienu, taigi taurė nesudužo. Visi pamanė, kad bokštas ilgai nestovės.   Bet kaip laikas parodė, prietarais neverta tikėti – nes šis bokštas išstovėjo virš 200 metų, ir sudegė 1941 metų liepos 29-ąją – tiksliai Švento Petro dieną.  Restauracijos darbų vadovas architektas P.Saulitis sėdėdamas ant gaidžio nugaros, ant vėl atstatyto bokšto, paskutinį kartą metė žemyn šampano taurę 1970 metais ir ši taurė sudužo į nesuskaičiuojamą kiekį gabaliukų. Bet gal, ir neverta skaičiuoti, kiek metų lemta stovėti atsatytam bokštui?!

Paauksuotas gaidys ant Petro cerkvės sveria 158 kilogramus, yra 2 metrų ilgio ir pusantro metro aukščio. Gaidys ir po juo esantis rutulys išlieti iš vario lakšto, padengto ploniausiomis aukso plokštelėmis. Restauruojant paskutinį kartą buvo panaudota 140 gramų aukso.